Esame unikalioje vietos, laiko ir įvykių sankirtoje.
Gyvenimas šalia vandens, miškų, miesto ir uosto pramonės turi savo kainą, todėl privalome išlaikyti pusiausvyrą tarp gamtos ir urbanizacijos.
Baltijos jūra – tai ypatinga ekosistema. Jos bangavimas trumpas, tačiau audrų metu – itin stiprus. Klaipėdos uosto akvatorijoje esantis traukūnas, net ir po molo rekonstrukcijos, vis dar neleidžia laivams saugiai švartuotis, todėl jie priversti palikti uostą ir audros laukti atviroje jūroje. Panašios problemos kiltų ir pastačius išorinį uostą, kuris būtų dar labiau veikiamas atviros jūros bangavimo.
Išorinio uosto statyba gali sukelti ilgalaikius neigiamus padarinius: smėlio eroziją, ypač Palangos–Nemirsetos ruože, užsistovintį vandenį (kloaką), intensyvų transporto srautų augimą, triukšmo, vibracijos ir oro taršos didėjimą. Ar tikrai šie padariniai būtų kompensuoti finansine nauda Lietuvai? Gal egzistuoja tvaresnių būdų generuoti pajamas?
Jau dabar matomas neigiamas poveikis dėl uosto gilinimo ir molo – audros metu smėlis plaunamas nuo Klaipėdos ir Karklės paplūdimių, labiausiai nukentėjusi Pirmoji Melnragė.
2020 m. kovo mėn., prieš pat pandemijos pradžią, Klaipėdos bendruomenės surengė pilietinę akciją „Už Baltijos pajūrio išsaugojimą“ Pirmojoje Melnragėje. Akcijos metu pajūryje pastatytas kryžius – vilties ir pasipriešinimo simbolis, kviečiantis stabdyti išorinio uosto projektą. Tikslas – ne tik atkreipti dėmesį į skubų poreikį saugoti Baltijos jūros krantus, bet ir paraginti valdžią imtis veiksmų.
Kryžius simbolizuoja ir KBA (Klaipėdos bendruomenių asociacijos) pateiktą rezoliuciją, kurioje siūlomi būdai, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp miesto, uosto ir gamtos plėtros. Tai žinutė pasauliui apie bendruomenės ryžtą išsaugoti pajūrį nuo invazijos.
Išorinio uosto statybos pasekmės būtų skaudžios: krantų erozija, smėlėtų paplūdimių nykimas, Melnragės ir Girulių urbanizacija dėl būtinos infrastruktūros, Girulių miško – Klaipėdos „plaučių“ – naikinimas ir t.t. Visa Klaipėda taptų tranzitiniu uosto mazgu, nes savivaldybė atsisakė kurti atskirus transporto koridorius ar apvažiavimus. Tai būtų tiesus kelias į taršą, gamtos niokojimą ir miestiečių pasitraukimą iš miesto centro.
Jei ne ES griežtesnė politika dėl Kinijos įtakos ribojimo, ir jei ne visuomenės pasipriešinimas, projektas galėjo būti įgyvendintas, o kryžiaus vietoje šiandien galbūt stovėtų ne simbolinis ženklas, o raudonos žvaigždės.
Dar 2022 m. Uosto direkcija suformavo povandeninį pylimą, panaudodama uosto akvatorijoje iškastą smėlį. Tai laikinai pagerino situaciją. Tačiau kyla klausimas – ar šis sprendimas ilgalaikis? Kaip apsaugoti smėlį nuo bangų išplovimo? Atsižvelgiant į šiuos klausimus, 2023 m. balandžio 26 d. patvirtinta Pajūrio tvarkymo programa 2023–2032 m. Joje numatyta:
- Stiprinti krantus ir kopų šlaitus šakų klojiniais ir žabtvorėmis.
- Įrengti takus ir laiptus.
- Periodiškai papildyti smėlį povandeniniu pylimu.
Programa siekia atkurti rekreacines zonas ir stabilizuoti krantus. Tačiau ar tai padės, jei būtų įgyvendintas išorinio uosto projektas?
2020 m. akcijoje išreikštas lūkestis, kad Lietuva pasirinks tvarią, subalansuotą ir ilgalaikę verslo plėtros kryptį. Krovos apimtys šiame regione iki karo Ukrainoje ilgą laiką nesikeitė, o dabar mažėja. Tad kur kas prasmingiau būtų vystyti turizmo infrastruktūrą, kuri didėjant pasauliniam klimatui šiltėjant tampa vis patrauklesnė.
Ar Klaipėdos verslo plėtros planai, ypač susiję su išoriniu uostu, neprieštarauja ES gamtos atkūrimo tikslams?
Gamtosauga nėra atskiras klausimas – tai integrali visos plėtros dalis.
Šiandien kryžius saugomas Karklės muziejuje kaip pilietinės iniciatyvos simbolis. Jis kviečia kiekvieną susimąstyti apie mūsų atsakomybę gamtai ir būtinybę išlaikyti pusiausvyrą tarp vystymosi ir išsaugojimo.
Marija Kalendė